Įspūdžiai grįžus iš pirmojo Baltijos šalių kantri Vestern Čempionato Latvijoje


Šokėja Aurelija


Nauji šokiai – amžinos jaunystės eliksyrą radusiems žmonėms
Paskutinį vasario savaitgalį visi Latvijos pajūryje nusidriekusio Saulkrasčio miesto viešbučiai buvo perpildyti labiau, negu vidurvasario kurortinio sezono įkarštyje – juose nebeliko ne tik nė vienos laisvos lovos, bet ir plyšelio įsprausti dar bent vienam pripučiamam čiužiniui. Nepabūgę žiemos speigo ir visoje Latvijoje siaučiančios gripo epidemijos, į Saulkrastį susirinko žmonės, kurie nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio. Susirinko ne tik pasišokti, bet ir parungtyniauti – latviai pakvietė į pirmąjį Baltijos šalių kantri šokių čempionatą.
Nors ant sienos kabojo išrikiuotos septynių šalių vėliavos, tarpusavio bendravimui septynių kalbų neprireikė. Tarptautinę šokio kalbą supranta visi didelės linijinių šokių mėgėjų šeimos nariai. Geriausi pasaulio šokėjai įvairiose šalyse rengia seminarus, demonstruoja savo meną. Šokių sukuriama labai daug, tačiau išlieka tik patys geriausi, sukurti pagal gražiausią muziką. Pačius populiariausius šokius moka ir žino visas pasaulis. Jie paplinta žaibiškai – naujų choreografų darbų aprašymai internetu pasiekia visus besidominčius. Šokių salėse nepamirštami ir patys pirmieji, jau klasika tapę šokiai, ir mokomasi pačių naujausiųjų.
“O kas tie linijiniai šokiai?’ – tuoj išgirstu dažniausiai Lietuvoje pasitaikantį klausimą. To tur būt jau niekas nebepaklaustų nei Latvijoje, nei Estijoje. Linijinių šokių studijų ten yra tiek daug, kad kiekvienas norintis gali prisitaikyti ir laiką, ir užsiėmimų dažnumą, ir vietą. Tai bene vienintelė šokių rūšis, kur gali šokti visi, kas tik nori, neribojant nei amžiaus, nei ūgio, nei svorio, nei fizinio pasiruošimo, nei profesijos ar visuomeninės padėties. Šimtai tūkstančių žmonių šoka Amerikoje, ypač populiarūs linijiniai šokiai Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Olandijoje. Nuolat rengiami atskirų šalių, pasaulio festivaliai bei čempionatai. Dažniausiai jie vadinami kantri muzikos festivaliais. Tačiau šis pavadinimas nebeatspindi visos šokių įvairovės, nes be kantri šokių šokami Lotynų Amerikos, bei kitų šalių šokiai, kuriuos kuria įvairių kraštų choreografai pagal populiariausią pasaulio muziką. Čia skamba Lotynų Amerikos, įvairių šalių liaudies melodijos, valso, fokstroto, fanki ar energingi atletiškų modernių šokių ritmai. Tarptautiniame festivalyje Latvijoje gana netikėtai greta amerikietiškųjų kantri visi sutartinai trypė ir pagal rusišką “Ivanuška kudriavyj”.
Daugybė pasaulio istorikų bandė atsekti linijinio šokio istorines šaknis ir nustatė, kad šis šokis kartu su architektūra yra seniausia žmonijos meno rūšis. Galimas dalykas, kad šokis atsirado netgi anksčiau, negu žmogaus poreikis įsirengti sau ir savo šeimai pastogę. Primityvios gentys savo ritualinius šokius šoko jau tada, kai dar nemokėjo suręsti to, ką mes šiandien galėtume vadinti statiniu. Gal ir mūsų kraštuose žmonės šoko ne tik rateliuose? Juk ir tarp lietuvių liaudies šokių atrastume tokių, kai vyrai ir moterys šoka linijose vieni prieš kitus.
Nors linijiniai šokiai dažnai tapatinami tik su amerikietiškąja kantri tradicija, Europa vis labiau tolsta nuo šio įvaizdžio ir kuria savąjį veidą. Netgi konservatyviųjų anglų šokių salėse jau vis dažniau skamba britams artimesnės melodijos. Šiais metais įsikūrė Europos kantri šokių federacija. Europiečiams skirtose taisyklėse jau numatyti šiek tiek skirtingi reikalavimai aprangai, tačiau atiduota ir duoklė kantri šokių pradininkams amerikiečiams: oficialiuose čempionatuose vis dar išlieka JAV laukinius vakarus primenantys kaubojiški auliniai batai ir skrybėlės, trikampės aprangos detalės.
Savo pergalingą žygį per pasaulį linijiniai šokiai pradėjo prieš 25 metus, kai filme “Urban Cowboy” linijiniai šokiai persikėlė iš amerikiečių užeigų į didįjį ekraną ir lyg sniego lavina paplito pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, o netrukus ir visame pasaulyje. Nors linijiniai šokiai dar ir šiandien tapatinami su kantri stiliumi, iš tiesų tai yra tik viena fazė linijinių šokių istorijoje. Jau pirmasis profesionalaus choreografo Džimo Ferrazzano prieš ketvirtį amžiaus sukurtas ir dar šiandien dažnai šokamas “Tuš-puš” buvo pritaikytas penktojo dešimtmečio bigbendo muzikai. Šokių salėje skambant ča ča, profesionalus choreografas Džimas Feradzano paprašė padavėjo popierinės servetėlės, užrašė ant jos pirmojo linijinio šokio žingsnelius ir parodė savo draugei Melani. Jai taip patiko naujasis šokis, kad kartu su savo draugu nedelsdama pakilo nuo stalelio ir ėmė šokti. Netrukus prie jų prisijungė visa salė. Taip gimė legendinis “Tuš-puš”, kuris ir šiandien mielai šokamas visuose linijinių šokių klubuose ir festivaliuose.
Pirmųjų linijinių šokių choreografai rėmėsi ne kantri, bet populiarios ir rokenrolo muzikos ritmais. Tik po gero dešimtmečio linijiniai šokiai tapo kantri sinonimu, tačiau vėlgi neilgam. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje vis dažniau buvo šokama pagal moderniosios muzikos ritmus. Europos šalyse linijiniuose šokiuose įsigalint moderniems muzikos ritmams, tik JAV stengiasi kiek įmanoma išlaikyti kantri tradicijas - Amerikos kantri atstovai dalyvauja visuose Europos čempionatuose ir padeda juos rengti. Regis, linijiniai šokiai pasaulyje skyla į dvi dalis: tuo metu, kai amerikiečiai atkakliai laikosi kantri tradicijų, Europoje įsigali energingas, atletiškas šokis. Aukštą olandiškosios šokio mokyklos lygį demonstravo pasaulio pirmenybių čempionė olandė Ivonne van Loon, žavėjusi virtuoziškais viražais. Jos buvo pilna visur: tai mokė naujų šokių, tai teisėjavo, tai pati lyg vijurkas sukosi bendrame šokėjų būryje. Savo talentu pakerėjo ne tik Ivonne, bet ir jos mokiniai. Šešiolikmetis Melvinas mokosi šokio dar tik porą metų, tačiau kiekvienas jo šokis – tai lyg mažytis nepakartojamas spektaklis.
Pertraukėlės tarp šokių metu žilagalvis vyriškis plačiu šepečiu pradeda šluoti parketą. Jo žingsnis vis spartėja, grakštėja, kol pagaliau šlavėjas šokteli aukštyn ir lyg baleto artistas pliaukšteli kojomis, sukeldamas visuotinį pagyvėjimą. Tik vėliau sužinosime, kad tai visai ne šlavėjas, o linijinių šokių žinovas ir vienas iš tarptautinio čempionato organizatorių bei teisėjų amerikietis Dorsey Napier. Čia visi juda šokio ritmu – ir vašką ant parketo barstantis aukštaūgis vyras, ir kažkur nuskubanti mergaitė.
D. Napier pripažino, kad linijiniai šokiai Europoje tampa populiaresni, nei Amerikoje, kur klubus užkariauja šokiai poromis. Amerikiečiai mieliau važinėja po pasaulį, rengdami seminarus, mokydami šokti kantri šokius ir padėdami organizuoti varžybas, negu patys dalyvauja varžybose. Netgi Amerikoje vykstančiuose pasauliniuose čempionatuose europiečių paprastai dalyvauja daugiau, negu pačių amerikiečių. Todėl Dorsey apie 60 procentų savo laiko praleidžia Europoje, padėdamas organizuoti kantri muzikos festivalius. Jaunystę praleidęs greta Amerikos lietuvių bendruomenės, D. Napier išsitaria ne tik žinantis lietuviško kugelio skonį, bet ir tai, kad vienas iš pasaulinių kantri čempionatų nugalėtojų yra lietuvių kilmės amerikietis Brianas Barakauskas.
Latviai ir estai linijinius šokius šoka jau bene septynerius metus. Estijoje įvyko šeši linijinių šokių festivaliai. Nuolat pabendrauti ir pašokti į savo šventes renkasi latviai. Į vieno klubo penkerių metų jubiliejų buvo susirinkę pašokti 700 bendraminčių. Linijinių šokių pradininkė ir šiemetinio čempionato pagrindinė organizatorė bei direktorė Dzintra Rozite sako, kad Latvijoje šiuo metu šoka virš tūkstančio žmonių. Panašus šokio mėgėjų skaičius yra ir Estijoje.
Linijinių šokių mėgėjų gretos auga sparčiai – kartą pabandęs, kiekvienas naujokas atsiveda savo šeimos narius, draugus, pažįstamus. Susirinkę iš savo šokių studijų, šventėse ir festivaliuose jie visi šoka viename būryje – vyrai, vaikai, močiutės, jaunimas. Nors tik nedidelė šokančių latvių dalis nusprendė varžytis čempionate, tačiau ir čia atsiskleidė spalvinga dalyvių paletė. Mažiausiai varžybų dalyvei Elizai Kaijai Kažemakai sukako septyneri, o tuos pačius pradedančiųjų šokius atlikusiai Ainai Alksnei – jau septyniasdešimt dveji. Į aštuntą dešimtį įkopusi šokėja buvo vyriausia varžybų dalyvė. Bet tik reikėjo pažiūrėti, kaip jaunatviškai ji šoko funky stiliaus šokį! Ne prasčiau, negu jauniausia varžybų dalyvė septynmetė Eliza. Bet ir Ainos amžius – dar ne riba. Švedai sako, kad jų šalyje linijinius šokius šoka nuo dvejų iki devyniasdešimt dvejų metų žmonės.
Didelėje ir darnioje šokėjų šeimoje net ir garbingiausio amžiaus šokėjai nevadinami nei senjorais, nei senukais. Linijinių šokių čempionatuose pagal amžių dalyviai varžosi krištolinių, deimantinių, sidabrinių, auksinių šokėjų kategorijose. Teiksma juokauja, kad reiktų suteikti atskirą kategoriją septyniasdešimtmečiams ir vyresniems – tuomet jai būtų lengviau laimėti, kai į auksinį amžių įsilies dabartiniai penkiasdešimtmečiai.
Žvelgiant į ant parketo besisukančius šokėjus atrodo, kad jų nepaliečia jokios negandos ar ligos. Pamėgę linijinius šokius, žmonės tartum atranda jaunystės eliksyrą. Tvirtinama, kad šokėjai prailgina savo amžių bent dešimčia metų. Profesionalūs medikai čia nemato jokio stebuklo. Kai šokis tampa gyvenimo būdu, nuolatinis ritmiškas judėjimas padeda išgydyti širdies ritmo sutrikimus, stiprėja širdies ir kraujagyslių sistema. Dingsta sąnarių skausmai, lavinama judesių koordinacija, ištvermė, lankstumas. Žmonės greičiau ir geriau pajunta savo kūną, todėl sumažėja traumų rizika. Šokant dirba visos raumenų grupės, gražėja kūno formos. Tai yra sportas, tačiau žymiai malonesnis už kitas sporto šakas.
Linijiniai šokiai yra penas ne tik kūnui, bet ir sielai. Šokėjai pamiršta dienos įtampą, kasdienines problemas, pasisemia naujų jėgų darbui. Šokis dideliame bendraminčių būryje - tai lyg savotiškas narkotikas, kurio, kartą pagavęs, jau nebepamirši. Juk čia šoki sau, savo malonumui. Niekam nerūpi, kokio tu amžiaus, svorio ar ūgio. Nereikia derintis prie partnerio laiko, poreikių ar norų. Vos pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams, ant parketo iš visų pakraščių subėga šokėjai, mikliai išsirikiuoja linijomis ir pradeda energingai trypti. Muzikos ritmui tiksliai ir darniai paklūsta tik šokėjų kojos, sinchroniškai atliekančios gerai išmoktus judesius – žingsnelius, posūkius, šuoliukus. Tuo pat metu šokėjų šypsenos, žvilgsniai, išraiškingi rankų ir viso kūno judesiai atskleidžia kiekvieno šokėjo individualybę, jo šokio suvokimą. Melodija keičia melodiją, amerikietiško kantri sutartinį trepsenimą – trankūs energingi modernūs ritmai. Šoka vyrai ir moterys, vaikai ir jų močiutės, ištįsę liesi paaugliai ir mielos rubuiliukės, aukšti ir žemi, ekspresyvūs ir santūrūs šokėjai. Galima pamatyti greta šokančią mergaitę, jos mamą ir močiutę. Jeigu mažylis dar ką tik pradėjęs vaikščioti ir jam pabosta stebėti šokio besimokančią mamą, jis įsitvirtina ant mamos rankų ir kartu su ja juda šokio ritmu.
Šioje didelėje šokėjų šeimoje neišskiriamas nė vienas jos narys. Baltijos festivalyje ypač šiltai buvo sutikta neįgaliųjų šokėjų grupė iš Talino, kurios dalyviai judėjo savo vežimėliuose kartu su mergaičių šokėjų grupele. Jiems vadovauja Kaie Seger, kuri dar būdama vos trejų metukų, savo amžiaus grupėje pelnė pasaulio čempionės laurus. Kai pasirodo jos globotiniai ir mokiniai, Kaie ir pati sėda į neįgaliųjų vežimėlį ir šoka kartu su jais – taip ji jautriai ištrina nematomą ribą tarp įvairaus fizinio pajėgumo šeimos narių.
Būti tarp bendraminčių, paklusti gražios muzikos ritmams, judėti talentingų pasaulio choreografų nušlifuotais žingsneliais, jausti dvasinę palaimą – turtingose vakarų šalyse tai laikoma gyvenimo kokybe, kurios neišmatuosi pinigais. Savo darbuotojų gyvenimo kokybe pradėjo rūpintis ir Latvijos įstaigų vadovai. Jie kviečia šokių vadovus, steigia šokių studijas įmonėse. Dačei Melnai iš Bauskės rajono pasisekė dar labiau – nors šiuo metu ji dirba namuose ir augina du vaikus, Gailišų valsčius jai ir kitiems kaimo gyventojams apmoka ne tik šokių pamokas, bet ir dalyvavimą čempionate. Grakščiai sukdamasi šokėjų būryje, stambaus sudėjimo kaimo moteris spinduliuoja džiaugsmu – jai tikrai nekiltų mintis ieškoti laimės užjūriuose. “Per savaitę išmokstu po du tris naujus šokis,-sako ji. – O norisi vis daugiau ir daugiau! “ Ji moka jau arti šimto šokių, bet vis dar negana...
Dalyvauti kantri šokių čempionatuose – nepigus malonumas. Vien specialią aukštaaulių kaubojiškų batų porą pasisiūti kainuoja apie tris šimtus litų. Kiekvieno stiliaus šokiui taikomi atskiri aprangos reikalavimai. Vienus šokius būtina šokti su sijonais, kitus – su kelnėmis. Daug kainuoja ne tik speciali apranga, bet ir dalyvio mokestis, kelionės, viešbučiai... Elegantiška žilagalvė šokėja latvė Anda prisipažino, kad sijoną teko skolintis. “Mano bute kambariai mažyčiai, neturiu net kur didelio veidrodžio pasistatyti, - pasiguodė ji. – Taip ir nepamačiau savęs, kaip atrodau su išskleistu plačiu sijonu...” Skolintas sijonas nesutrukdė jai tapti savo amžiaus grupės nugalėtoja. Kai prieš penkis metus ji pradėjo šokti, tindavo kojos. Teko darytis netgi operaciją... Nepasiduoda savo amžiaus naštai ir jos bendratautietė Aina.
Linijinius šokius pamažu atranda ir Lietuva. Vilniuje pirmoji linijinių šokių studija įsikūrė vos prieš pusantrų metų. Bet koks gi būtų Baltijos šalių festivalis be lietuvių? Tačiau vos kiek daugiau nei prieš metus pradėjusios šokti vilnietės šiais metais varžytis su žymiai didesnę patirtį turinčiomis kaimynėmis nesiryžo. Lietuvą atstovavo tik keturios šokių studijų vadovės ir dvi nei varžovų, nei rimtos teisėjų komandos neišsigandusios paauglės Karina su Gintare. O išsigąsti, tiesą sakant, buvo pagrindo: šokėjus vertino specialistai iš Latvijos, Estijos, Olandijos, JAV. Kaip ir visose timtose varžybose, čia netrūko nei ašarų, nei pergalės klyksmo. Lietuvės mokinukės turėjo varžytis su gausiu būriu savo bendraamžių, dalyvaujančių same sąjūdyje po keletą metų. Karinos ir Gintarės mamos ir mokytojos Neringa Kirklienė bei Renata Janušonienė ir jų kolegė Rūta Židžiūnienė savo grupėje pasidalino tris pirmąsiais vietas, Raminta Stoškuvienė tarp savo varžovių buvo antroji.
Visas jėgas atidavę varžyboms ir deramai atstovavusios negausiam Lietuvos šokėjų būreliui, moterys neturėjo laiko pasisemti patirties kitoje salėje patyrusių šokėjų vestame seminare. Tik šokių būrelio vadovė iš Ukmergės Egidija džiaugėsi, galėdama patobulinti šokio judesius “nuo pirštelio iki pirštelio”. Linijinių šokių teikiamo malonumo neįmanoma perteikti nei žodžiais, nei filmuotais vaizdais. Tačiau bent vieną kartą įsijungus į šokančiųjų būrį, tai užburia, patraukia ir... nebepaleidžia. Lietuvoje linijiniai šokiai jau įsisiūbuoja lygiai taip pat, kaip ir kaimyninėse šalyse, savo mėgėjų šeimą augindami geometrine progresija. Vakarais po dienos darbų išmokti naujų šokių renkasi tarnautojos, pedagogės, medikės, vaikus namuose auginančios mamos. Netruks prabėgti dveji metai, ir į Lietuvą atkeliavusiame Baltijos šalių festivalyje lietuviai ne tik stebės besilinksminančius kaimynus, bet ir šoks patys.

DAUGIAU PUBLIKACIJŲ
 

2012. LINEDANCE LT
Free Joomla Templates by Joomla 2.5 Template Maker